Kažkur tarp erdvių

Kažkur vandenyne, tarp saulės bangų,
Iškilo sparnas paukščių didžių,
Viršūnė siaura, judėt negali,
Bet yra juk keliai, tik du stebimi.

Ir aš jo viršūnėj klajoju ilgai,
Toj vietoje radęs, ko ieškojęs senai,
Ten radau aš sprendimą prie skardžio arti,
Tik veiksmą belieka atlikt ateity.

Žinau, kad galiu, bet baimė stipri,
Nes tenka pažvežvelg į nežinią tą... O ji juk klaiki!
Žinau, Tu gali, ir drąsą turi,
Bet vistiek Tu delsi ir sprendimą renki...

Atsakymas aiškus - aš lieku aukštai,
Ir laukiu momento, kai atmerksiu akis... Štai!
Pamačiau ko nematęs, matyt, nenorėjęs,
Pamačiau aš plunksneles, pučiamas vėjo.

Atgręžęs aš galvą, bet krypties nepakeitęs,
Pajaučiau sapną, tą gyvenimo raktą, ir sparnus pamatęs,
Šokau nuo savo sparno kaleimo...
Palikau aš tą namą, kurs kaip plunksna ant sparno...

Jausmas keistokas ir tarsi lakus,
Jaučiu jį, paimti galiu, bet štai jis pražus,
Atgimęs ir vėl jis kankina mane,
Nes noriu paimt - pajusti viską daikte.

Sekasi man, juk vis aš bandau,
Nes visą keistumą prisiimu sau,
Tą jausmą slaptingą paėmęs vidun,
Klaidumą suvokęs surėkiu sau...

Pagaliau sužinojau iš kur tie sparnai,
Daikto tuštumą ir nieko pilnumą patyriau žaviai,
Nieko nėra, yra tik tiesa,
Ir kaip gera žinoti mums tiktai ją!