Feniksas

Juodas šarvas, anglingas vidus,
Krisnelis šviesos, ir ugnis jau pas mus.
Degam ilgai, nes norime to,
Juk darėm blogai, o gailimės ko?!...

Niekingas žmogus vis mano, kad jo,
O didis juk tas, kurs suprato ko...
Iš baltų pelenų ištiesęs sparnus,
Pakylą į dangų ir apšviečia mus.

Dega jis kaitriai, spindi šviesa,
Nejau jis nežino, kad bus pabaiga?
Suprantą tą auką gyvenimo didžio,
O sparnai vis plasnoja ir nieko nebijo.

Degam..., sudegsim..., bet mus tai nė motais,
Nes ir vėl mes atgimsim po savo laimės plotais.
O žmogui uolai padėti negalim,
Bet lašeliu šviesos, bandyti privalom.

Ugninga šviesa išgananti mus,
Padėtų ir tau, kad taptum žmogus,
Parodyk tik norą, uola nebebūti,
Ir tapsi karalius, nors ir tektų žūti.

Gyvenimo kelias dangumi vingiuos,
Nors kartais ir Žemei teks pasiguost.
Toks jau tas skrydis ugningo žmogaus,
O jei trūksta drąsos, tai kodėl sieki dangaus?

Mes kylam ir krentam, bet skrendam vistiek,
Mes žinome kelią ir tiesą norim pasiekt,
Kad po sparnais pasiėmę, ją suteikti visiems,
Kad soduose Žemės ji žydėtų kasdien.