Kažkur tarp erdvių

Kažkur vandenyne, tarp saulės bangų,
Iškilo sparnas paukščių didžių,
Viršūnė siaura, judėt negali,
Bet yra juk keliai, tik du stebimi.

Ir aš jo viršūnėj klajoju ilgai,
Toj vietoje radęs, ko ieškojęs senai,
Ten radau aš sprendimą prie skardžio arti,
Tik veiksmą belieka atlikt ateity.

Žinau, kad galiu, bet baimė stipri,
Nes tenka pažvežvelg į nežinią tą... O ji juk klaiki!
Žinau, Tu gali, ir drąsą turi,
Bet vistiek Tu delsi ir sprendimą renki...

Atsakymas aiškus - aš lieku aukštai,
Ir laukiu momento, kai atmerksiu akis... Štai!
Pamačiau ko nematęs, matyt, nenorėjęs,
Pamačiau aš plunksneles, pučiamas vėjo.

Atgręžęs aš galvą, bet krypties nepakeitęs,
Pajaučiau sapną, tą gyvenimo raktą, ir sparnus pamatęs,
Šokau nuo savo sparno kaleimo...
Palikau aš tą namą, kurs kaip plunksna ant sparno...

Jausmas keistokas ir tarsi lakus,
Jaučiu jį, paimti galiu, bet štai jis pražus,
Atgimęs ir vėl jis kankina mane,
Nes noriu paimt - pajusti viską daikte.

Sekasi man, juk vis aš bandau,
Nes visą keistumą prisiimu sau,
Tą jausmą slaptingą paėmęs vidun,
Klaidumą suvokęs surėkiu sau...

Pagaliau sužinojau iš kur tie sparnai,
Daikto tuštumą ir nieko pilnumą patyriau žaviai,
Nieko nėra, yra tik tiesa,
Ir kaip gera žinoti mums tiktai ją!

Feniksas

Juodas šarvas, anglingas vidus,
Krisnelis šviesos, ir ugnis jau pas mus.
Degam ilgai, nes norime to,
Juk darėm blogai, o gailimės ko?!...

Niekingas žmogus vis mano, kad jo,
O didis juk tas, kurs suprato ko...
Iš baltų pelenų ištiesęs sparnus,
Pakylą į dangų ir apšviečia mus.

Dega jis kaitriai, spindi šviesa,
Nejau jis nežino, kad bus pabaiga?
Suprantą tą auką gyvenimo didžio,
O sparnai vis plasnoja ir nieko nebijo.

Degam..., sudegsim..., bet mus tai nė motais,
Nes ir vėl mes atgimsim po savo laimės plotais.
O žmogui uolai padėti negalim,
Bet lašeliu šviesos, bandyti privalom.

Ugninga šviesa išgananti mus,
Padėtų ir tau, kad taptum žmogus,
Parodyk tik norą, uola nebebūti,
Ir tapsi karalius, nors ir tektų žūti.

Gyvenimo kelias dangumi vingiuos,
Nors kartais ir Žemei teks pasiguost.
Toks jau tas skrydis ugningo žmogaus,
O jei trūksta drąsos, tai kodėl sieki dangaus?

Mes kylam ir krentam, bet skrendam vistiek,
Mes žinome kelią ir tiesą norim pasiekt,
Kad po sparnais pasiėmę, ją suteikti visiems,
Kad soduose Žemės ji žydėtų kasdien.

Aklas Žmogus

Akys užmerktos, galva pakelta,
Ir žiūri į dangų, o širdis vėl pilna,
Tavo noras beribis, pavirsta tiesa,
Ir siela medinė patampa tyra.

O tavo akys užmerktos, jos švyti viduj
Ir tą tamsų apsiaustą išblukina tuoj,
Štai tavo šydas galingas pavirto nieku,
Ir deimantų kelias patampa tavu.

Bet ko abejoji, juk tai ta tiesa,
Kurios Tu ieškojai, vis ieškau ir aš,
Tad ko tu dvejoji, nejau nebėra,
Tos dvasios didybės po nieko skraiste?

Ne, nedvejoji, tau gaila paleisti,
Tą ranką šilkinę... Ją Dievas mums davė,
O mes besilaikę, tik spaudėm ją stipriai...
Tos meilės nejutum, kol paleist nereikėjo...

O štai ir paleidi, pajutęs ramybę,
Nes tą amžiną šviesą, į vidų įnešę,
Mes jaučiame tiesą ir miname kelią,
Kurs deimantais klotas ir kelia tik drąsą...

Driekiasi kelias, už vis horizonto,
Bet ar rasime galą, o gal jau ir radom?
Amžinas kelias ir yra tai ko klausėm, o suvokt nenorėjom...
Bet dabar mes supratom ir priėmėm šviesą...